Į klausimą, kaip įsivaizduojame žolininką, turbūt daugelis atsakytume, kad tai turėtų būti žilagalvis žiniuonis, gyvenantis kur nors miškų glūdumoje. Tačiau kauniečiui žolininkui Mariui Lasinskui vos 34 – eri. Ir šis jaunas vyras turi svarių argumentų, kodėl solidų atlyginimą farmacijos kompanijoje iškeitė į kuklesnę doktoranto stipendiją Aleksandro Stulginskio universitete, kodėl visur, kur tik yra kviečiamas, entuziastingai skaito paskaitas apie vaistinių augalų naudą žmogaus sveikatai, ir kodėl lietuviškų vaistažolių arbata yra puikiausia kalėdinė dovana kiekvienam – nuo kūdikio iki garbaus amžiaus senjoro.
Žmonių perkami vaistų kiekiai varė į neviltį
„Pastaraisiais metais esu dalyvavęs daugiau nei 400 susitikimų su klausytojais. Renginių organizatoriai, man atvykus, tikrai dažnai apsidairo, kas gi skaitys paskaitą, ir labai nustemba išgirdę, kad lektorius esu aš“, – su šypsena pasakoja Marius.
Iš tiesų pašnekovas – diplomuotas vaistininkas. Bet, kaip pats sako, pažinęs vieną reiškinio pusę, panoręs pažinti ir kitą.
Dar studijuodamas farmaciją jis pradėjo dirbti vaistinėje ir labai greitai įsitikino, kiek daug vaistų žmonės perka. Nors iš tiesų užtektų gerokai mažesnių dozių, o kartais būtų galima apsieiti ir visai be jų.
„Šiais laikais žmonės iš vaisto tikisi greito efekto. Viena vertus, tai suprantama, nes visi dirbame, visi skubame. Tačiau po savaitės tas pats klientas ateina ir prašo dar stipresnių tablečių, po mėnesio – dar stipresnių. Universitete mokiausi dešimtukais, tačiau atsakymo, kaip tokiais atvejais padėti, nežinojau. Ir tai varė į neviltį“, – atvirai prisipažįsta pašnekovas.
Tai jam tapo priežastimi priimti pasiūlymą dirbti farmacijos kompanijoje. „Solidus atlyginimas, tarnybinis automobilis, o visas darbas – važinėti po vaistines su maišeliu šokoladukų, bandant įpiršti kompanijos produktą. Ir tikrai daug kam buvo šokas, kai parašiau prašymą atleisti iš darbo, nes manęs tokia veikla visiškai nemotyvavo. Mano įsitikinimu, vaistininkas turi būti savo profesijos žinovas, filosofas, padedantis žmonėms, o ne pelno siekiantis pardavėjas“, – savo nuostatą tvirtai dėsto Marius.
Tačiau, pasak jo, niekada nebūna taip, kad vienas duris žmogui uždarius, neatsivertų kitos.
Atsivėrė gamtos durys
„Palikus farmacijos pasaulį, man atsivėrė nuostabios gamtos durys. Susipažinau su patyrusiais šalies žolininkais – Jadvyga Balvočiūte, Virgilijumi Skirkevičiumi, Evardu Kazlauskiu. Jie geranoriškai dalijosi žiniomis, vedžiojo po pievas. Nes iš vadovėlio to neišmoksi – augalo lapas bus pasisukęs į kitą pusę nei pavaizduota iliustracijoje, ir jo jau neatpažinsi“, – pirmųjų žoliavimų niuansus prisimena pašnekovas.
Jau keleri pastarieji metai M. Lasinskas pats augina ir gamtoje renka vaistažoles, gamina jų mišinius, konsultuoja pacientus, skaito paskaitas bei veda praktinius užsiėmimus. O nuo šio rugsėjo ėmėsi ir doktorantūros studijų. Tačiau ne farmacijos, o agronomijos srityje, Aleksandro Stulginskio universitete. „Čia mokslininkai puikiai nusimano net apie tokį aukštąjį pilotažą kaip biodinaminė žemdirbystė, kuri turi savą filosofiją ir kuriai keliami kelis kartus aukštesni reikalavimai palyginti su ekologiniu ūkininkavimo būdu. Kaip žolininkas šiandien žinau atsakymus į daugelį klausimų. Tačiau noriu žinoti atsakymus ir kaip mokslininkas“, – doktorantūros studijų motyvus komentuoja Marius.
Vaistažolės – kaip batai – tinka ne visos
Pasak jo, gali būti tūkstantis priežasčių, kodėl tas pats vaistinis augalas vieną žmogų veikia vienaip, kitą – kitaip. Tai lemia mityba, kūno sudėjimas, fizinis aktyvumas, amžius, netgi žmogaus nusiteikimas, kam jis teikia pirmenybę – cheminiam vaistui ar žolelėms. „Žmogus turi du smegenų pusrutulius. Vienas jų racionalusis, kitas valdo mūsų jausmus ir emocijas. Tačiau dominuoja paprastai vienas jų. Todėl daliai žmonių 50 proc. efekto gali duoti vien tikėjimas vaistažolių nauda, filosofinis nusiteikimas, o kitam žmogui reikia žinoti, kiek tiksliai ir kokių veikliųjų medžiagų turi konkreti vaistažolė“, – pastebi pašnekovas, įspėjantis, kad stokojant žinių patarimus kitiems reikėtų dalyti labai atsargiai. „Šiuo atveju kaip su batais parduotuvėje – jų ten daug, tačiau tinka ne visi“, – vaizdžiai aiškina jis.
Todėl nesant galimybės gauti specialisto patarimą, Marius rekomenduoja rinktis populiarių, laiko patikrintų augalų ar jų mišinių arbatas.
„Lietuvoje arbata yra populiari kalėdinė dovana. Mažiems vaikams sudėtingų mišinių šiuo atveju komplektuoti nereikėtų. Geriau tiktų vienas augalas – čiobrelis, kmynai, raudonėlis, žemuogė. O dar geriau – universali trijulė – mėtos, melisos ir ramunėlės. Be to, vaikams arbatą tikslinga skiesti pusiau su natūraliomis sultimis, nes tai pagerina naudingųjų medžiagų pasisavinimą“, – pataria žolininkas.
Aktyviai gyvenantiems jauniems žmonėms jis rekomenduoja dovanoti ypatingo augalo – siauralapio gauromečio – arbatos.
„Tikėtina, ne visi žino, kad net Sibiro tremtyje lietuvius nuo įvairių ligų gelbėjo šis gėrimas, vietos gyventojų vadinamas „Ivan čajumi“. Gauromečiu siūlyčiau keisti visus populiarius tonizuojančius gėrimus, tarp jų ir kavą. Mat kava energiją sugrąžina trumpam, išsiurbdama jos atsargas iš organizmo ląstelių. Be to, ji išplauna mikroelementus, kalcį. Gaurometis veikia visiškai kitaip – jis numalšina stresą, pakelia nuotaiką, pagyvina kraujotaką, pastiprina organizmą, mat gaurometyje gausu įvairiausių biologiškai aktyvių junginių: polifenolių, gleivių, taninų ir kt. Be kita ko, gaurometis mažina ir skrandžio rūgštingumą, kuris neretai vargina greituoju maistu užkandžiaujančius žmones”, – pastebi pašnekovas.
Sulaukus 42 – ejų metas mokytis „gražiai suirti“
Rekomenduodamas vartoti vienokias ar kitokias vaistažoles, Marius dažnai vadovaujasi ir antroposofinės medicinos principu, žmogaus gyvenimą skirstančiu į septynerių metų ciklus.
“Nuo 42 m. amžiaus žmogus persirita į antrąją gyvenimo pusę, kuomet, pasak Rytų filosofų, reikia tiesiog išmokti „gražiai suirti“. Todėl vidutinio amžiaus žmonėms labai tinka beržo, taip pat kiaulpienės lapų bei šaknų arbatos, šermukšnio uogos, gysločio sėklos. Mat šie augalai sustiprina gyvybines organizmo jėgas, mažina cholesterolį, valo žarnyną. Pavasarį pravartu pakramtyti ir tiesiog beržo pumpurų, idant per anksti nesurambėtum kaip beržo žievė”, – su šypsena kalba M. Lasinskas.
O štai nuo 72 – ųjų gyvenimo metų ciklas prasideda iš naujo ir žmogui geriausiai tinka tai, kas tiko vaikystėje – mėtos, melisos, ramunėlės, kitaip tariant, natūrali gamtos “nošpelė”. Tačiau ir judėti reikėtų stengtis bent trečdaliu tiek, kiek juda vaikai.
“Šaltuoju metų laiku visų amžiaus grupių žmonėms aktualu stiprinti imunitetą, saugantį nuo peršalimo ligų. Šiuo atveju puiki gamtos dovana yra šeivamedžio žiedai ir uogos. Galima gerti jų arbatą, galima kramtyti ir miltelius. O liepų ir šeivamedžių mišinukas – tiesiog tobula priemonė nuo gripo”, – pataria M. Lasinskas, primindamas, kad Kalėdų proga dovanojant arbatos, būtinai reikėtų pridėti ir stiklainėlį medaus. “Nereikia jo kabinti šaukštais, tačiau truputėlį lyžtelėti prieš užsigeriant gurkšnį tikrai naudinga, nes vaistinių medžiagų pasisavinimą toks “duetas” padidina nuo 20 iki 70 proc. Kitaip tariant, medus arbatai yra tas pat, kas taksi automobilis keleiviui”, – vaizdingai reziumuoja pašnekovas.
Laura Žemaitienė
Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja
Aleksandro Stulginskio universitetas
