Pas šį kunigą vyksta iš visos Lietuvos – grąžina viltį sergantiems vėžiu

0
559
Dešinėje Alina K. Adomaitytė_viduryje Evaldas Darulis.

Diagnozė, kurią išgirdus, tiek susirgusiajam, tiek jo artimiesiems, prireikia dvasinės stiprybės, kyla įvairūs egzistenciniai klausimai: kodėl aš, kodėl ši liga pasirinko mane, už ką? Daug metų su onkologiniais ligoniais bendraujančio kunigo E. Darulio teigimu, medicininis gydymas – tik viena medalio pusė, antroji – dvasinis gijimas, padedantis atrasti ramybę ir tikėjimą.

Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, pastaraisiais metais Lietuvoje užregistruota apie 95 tūkstančių, sergančių onkologine liga. Kasmet Lietuvoje diagnozuojama virš 17 tūkstančių naujų, įvairaus tipo onkologinių susirgimų atvejų. Onkologinės ligos nesirenka nei pagal amžių, nei pagal lytį, priverčia sustoti, paskatina atrasti tikėjimą, ieškoti ramybės bažnyčioje, gamtoje, prisiminti save, daugiau dėmesio skirti tiems, kuriuos mylime. Bet tai nepalengvina skausmo, nenumalšina nerimo – kas laukia ateityje? Kunigo E. Darulio teigimu, nors vėžiu sergantieji ieško informacijos internete, gydymo įstaigose, svarbu garsiai kalbėti ir apie kitą mums svarbų dalyką – vidinius išgyvenimus, su kuriais vieni susitvarko lengviau, kiti, nežinodami, kur ieškoti pagalbos, panyra į depresiją, o būna ir taip, kad artimieji nebežino, kaip padėti?

Vietoj įprastinių maldų – meditacija ant skardžio

Kunigą Evaldą Darulį sutikti galime ne tik Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje. Norėdamas praskaidrinti nuotaiką vėžiu sergantiems suaugusiems žmonėms ir vaikams, jis gali netikėtai suorganizuoti meditaciją atokiame gamtos kampelyje, kelionę ar tapybos terapiją. Kiekvieno sergančiojo kelias į gijimą yra skirtingas, bet E. Darulis įsitikinęs – pradėti reikia nuo dvasinės ramybės.

Kunigas Evaldas Darulis.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje, onkologinių ligonių paramos grupėje pagalbą onkologiniams ligoniams teikiantis kunigas E. Darulis sako, kad vienas svarbiausių dalykų yra išklausyti sergantį žmogų ir jį išgirsti, tik tuomet, jei jis nori, patarti. „Sergančiam žmogui labai reikalinga dvasinė ramybė, kai esi ramus, visiškai kitaip priimti gyvenimo siųstus išbandymus, supranti, kad nėra neįmanomų dalykų, nori ir tiki, kad pasveiksi“, – sako E. Darulis.

Kunigas E. Darulis pasakoja, kad kasdien į jį kreipiasi bent po tris žmones. „Sergantieji ir jų artimieji ieško pagalbos, mes susidraugaujame, keliaujame, kalbamės ir visai nesvarbu, ar žmogus yra tikintis, kas jis ir koks jis, visi gauna pagalbą“, – pasakoja E. Darulis.

Pašnekovas prisimena, kai vėžiu serganti moteris kartu su vyru kreipėsi dėl maldos, tačiau susitikus su pora, E. Darulis netikėtai juos išsivežė prie Minijos skardžio. Ten visi meditavo, meldėsi, atsipalaidavo. „Sužinojus diagnozę apima baimė, apatija, tad meditacija, žygis dviračiais, pirtis – prablaško ir padeda sveikti, sirgimo ir gijimo kelyje stengiuosi būti šalia ir padėti“, – sako E. Darulis.

Malda – vaistas, kurį dažnai pamirštame

Kad tikėjimas ir dvasinė ramybė yra vienas stipriausių vaistų, pritaria ir seimo narys Povilas Urbšys, kartu su vėžiu sirgusia žmona nuėjęs ilgą nerimo ir gydymo kelią. Jis atviras – liga buvo išbandymas, padėjęs iš naujo atrasti tikėjimą ir suartinęs ne tik su Dievu, bet ir su žmona.

„Kiekvienoje ligoje yra mūsų gyvenimo prasmė ir tikėjimas. Kai liga užklupo mūsų šeimą – žmoną, mums visiems buvo netikėta. Kaip bebūtų, teko ištverti didelius sunkumus – sudėtingą operaciją ir chemoterapiją. Kai žmonai buvo pradėję slinkti plaukai, vaikai taip pat nusikirpo plaukus, taip norėdami ją palaikyti. Ta liga brandina ir sergantįjį, ir norinčius jam padėti – artimiausius žmones“, – įsitikinęs P. Urbšys.

Pašnekovo nuomone, po tokių sunkių ligų, žmogus pasikeičia ne tik fiziologiškai, bet ir dvasiškai. Susidūręs su išbandymais, žmogus turi galimybę brandinti savo tikėjimą, o jei ligos kelyje atsiranda dvasinis tėvas, vienuolis, ar tikintis žmogus – tai Dievo pagalba. Norint įveikti onkologinę ligą, svarbi ir dvasinė stiprybė. Maldos poveikis yra daug veiksmingesnis už bet kurį vaistą tiek sergančiam, tiek jį slaugančiam.

„Po ligos išbandymo su žmona pradėjome melstis kartu ir tai darome iki šiol. Onkologijos centrai, broliai pranciškonai yra pagalbos ranka visiems, susidūrusiems su nežinomybe. Svarbu suvokti, kad negalime visko kontroliuoti, turime priimti ligą ir stengtis išgyti tiek fiziškai, tiek dvasiškai“, – komentavo P. Urbšys.

Jis prisimena ir vieną mintį, užrašytą Onkologijos centro lentoje: „Kas yra artima – yra arti“. „Būtent ten aš supratau tų žodžių prasmę. Kai esi kasdienėje rutinoje, nevertini to, kas yra šalia, o kai suserga artimas žmogus, supranti, koks jis yra brangus, kad tarp gyvenimo ir mirties yra labai plona riba“.

Rūpestis savimi prasideda nuo rūpinimosi kitais

Jau devintus metus iš eilės didžiulės „1000 vilties kilometrų“ kolonos priekyje važiuojantis Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas brolis Evaldas Darulis sako, kad pati didžiausia dovana, kurią galime padovanoti ne tik kitiems, bet ir sau – gerumas.

Liepos pradžioje dešimtmetį švenčianti akcija šiemet sulaukė rekordinio skaičiaus dalyvių. Žinią apie Šv. Pranciškaus onkologijos centrą 1000 kilometrų per Lietuvą motociklais vežė ir aukas jam rinko daugiau nei 150 žmonių. Alina K. Adomaitytė, Indijos prekybos rūmų Lietuvoje Prezidentė, viena iš projekto iniciatorių, įsitikinusi: kai rūpinamės kitais, kuriame neabejingą visuomenę. Visi esame lygūs ir sirgdami, ir padėdami kitiems, todėl prie akcijos prisidėti galime geromis mintimis, linkėjimais sergantiems, o svarbiausia – nelikti abejingiems.

Alina K. Adomaitytė kviečia žengti vilties žingsnius kiekvieną dieną: „Atraskime savyje jėgų ir laiko savo artimiems žmonėms, gyvenimas yra labai trapus, tad pirmiausiai reikia pasirūpinti silpniausiais. Labai svarbu kiekvieną dieną neužmiršti būti žmogiškais kiekvienam sutiktam žmogui, nepriklausomai nuo jo pareigų, statuso, ar pasiekimų, nes mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta jo širdyje ir viduje. Mūsų užduotas klausimas kitam: „kaip sekasi?“, gali pakeisti ne tik jo dieną, bet ir gyvenimą“, – sakė pašnekovė. Alinos K. Adomaitytės nuomone, tokie smulkūs dalykai verčia jaustis reikalingu visuomenės nariu, o mūsų šalis yra didelė bendruomenė, todėl nuo to, kaip rūpinamės vieni kitais, priklauso mūsų visų ateities gerovė. „Linkiu visiems pradėti šiandien ir nuo savęs“.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas, kun. br. Evaldas Darulis